Naujienos

Socialinis darbuotojas Marius Rišys

Vaikų nutylėtos tiesos: emociniai išgyvenimai tėvų skyrybų metu

Skyrybos – sudėtingas ir emociškai reikšmingas reiškinys šeimos gyvenime, kuris dažnai atneša didelius pokyčius. Nors šie pokyčiai neišvengiamai keičia šeimos kasdienybę ir santykius, jie nebūtinai turi būti griaunantys ar naikinantys. Taikant tinkamas pagalbos priemones ir sprendimus, skyrybos gali tapti ne tik iššūkiu, bet ir galimybe naujai pradžiai. Vaikų gerovės centro „Pastogė“ specialistai jau trečius metus teikia specializuotą psichosocialinę paslaugą šeimoms, padėdami joms šiuo nelengvu laikotarpiu.

Šeimai išgyvenant skyrybas, dažnai kyla klausimų ir emocinių sunkumų, susijusių su naujo gyvenimo būdo kūrimu, vaikų emocine gerove ir santykių išlaikymu. Tėvams ir vaikams tenka iš naujo mokytis gyventi kitaip, prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių. Vaikų gerovės centro „Pastogė“ psichosocialinė pagalba orientuota į visapusišką paramą: nuo emocinės pagalbos vaikams ir tėvams iki praktinių sprendimų, padedančių išlaikyti šeimos ryšius.

Ši paslauga siekia ne tik padėti šeimoms išgyventi krizę, bet ir suteikti įrankius, kaip kurti pozityvesnius santykius ir užtikrinti vaikų gerovę net po didelių pokyčių. Vaikų gerovės centro specialistai tiki, kad skyrybos nebūtinai turi tapti šeimos griovimo procesu – su tinkamomis priemonėmis tai gali būti naujo gyvenimo etapo pradžia, kuriame išlieka svarbiausia – vaiko gerovė ir šeimos ryšiai.

Skyrybos kaip egzistencinis lūžis: Mokslininkų ir filosofų požiūris

Skyrybos yra vienas giliausių egzistencinių lūžių žmogaus gyvenime. Tai įvykis, kuris priverčia žmogų permąstyti ne tik santykius su partneriu, bet ir savo paties tapatybę, gyvenimo tikslus ir vertybes. Filosofai ir mokslininkai plačiai tyrinėja skyrybų poveikį individui bei visuomenei, pabrėždami šio proceso sudėtingumą ir reikšmę žmogaus psichologijai, egzistencijai ir socialinei aplinkai.

Martinas Heideggeris, vienas iš XX a. egzistencializmo pradininkų, savo filosofijoje pabrėžė žmogaus ryšį su aplinka ir kitais žmonėmis, vadinamą „būties pasaulyje“ sąvoka. Pasak Heideggerio, žmogus egzistuoja ne izoliuotai, o per santykius su kitais ir per savo vietą pasaulyje. Šeima ir partnerystė yra viena iš svarbiausių būties formų, kuri kuria saugumo, prasmės ir tapatybės jausmą.

Kai šeima skyla, šis pasaulio suvokimas griūva. Skyrybos tampa savotišku egzistenciniu „krizės tašku“, kai žmogus praranda ne tik santykius su partneriu, bet ir dalį savęs. Tokiu būdu skyrybos suardo tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama: kasdienio gyvenimo struktūrą, stabilumą ir aiškumą, ką reiškia būti. Tai gali kelti didelį nerimą ir iššūkius, nes žmogus privalo iš naujo apibrėžti savo gyvenimo prasmę ir tapatybę.

Psichologai dažnai pabrėžia, kad skyrybos gali būti traumuojanti patirtis, panaši į sielvartą, kurį žmogus jaučia praradęs artimą žmogų. Elizabeth Kübler-Ross savo garsioje sielvarto teorijoje pateikia penkis netekties etapus: neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir priėmimą. Šie etapai taip pat taikomi skyrybų patirčiai, nes žmogus turi išgyventi praradimo jausmą ir prisitaikyti prie naujos realybės.

Tuo pačiu metu psichologai, tokie kaip Richardas Tedeschi ir Lawrence’as Calhounas, tyrinėjo potrauminio augimo fenomeną. Jie pastebėjo, kad žmonės, patyrę dideles gyvenimo krizes, įskaitant skyrybas, dažnai randa naują gyvenimo prasmę, stiprina savo tapatybę ir tampa atsparesni. Skyrybos, nors ir skausmingos, gali būti katalizatorius asmeniniam augimui, kai žmogus pervertina savo vertybes, poreikius ir siekius.

Erichas Frommas savo knygoje Meilės menas analizavo, kas yra meilė ir kodėl ji kartais išblėsta. Frommas teigia, kad tikra meilė grindžiama dviem esminiais elementais: nepriklausomybe ir abipusiu rūpesčiu. Kai santykiuose trūksta nepriklausomybės, jie tampa simbioziniai – vienas partneris priklauso nuo kito, o tai ilgainiui sukuria disbalansą.

Skyrybos Frommo požiūriu gali būti ženklas, kad vienas ar abu partneriai prarado savarankiškumą arba kad santykiai nebeatitinka jų asmeninių poreikių. Ši situacija gali būti skausminga, tačiau taip pat atveria kelią naujam asmeniniam ir emociniam savarankiškumui, leidžiančiam žmogui atrasti tikrąją meilę, kuri negriauna, o stiprina asmens tapatybę.

Šiuolaikiniai socialiniai mokslai apie skyrybų poveikį

Sociologai ir psichologai taip pat pabrėžia, kad skyrybos yra ne tik asmeninis, bet ir socialinis reiškinys. Šiuolaikinės visuomenės dažnai akcentuoja individualizmą ir asmeninę laimę, todėl skyrybos tampa priemone siekti savirealizacijos. Tyrimai rodo, kad skyrybos gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį žmogaus psichinei sveikatai. Pavyzdžiui:

1. Neigiamas poveikis: Skyrybos gali sukelti depresiją, nerimą, socialinę izoliaciją ir netgi fizinius sveikatos sutrikimus.
2. Teigiamas poveikis: Tuo pačiu metu jos gali pagerinti gyvenimo kokybę, kai santuoka buvo konfliktinė, ir suteikti galimybę žmogui augti bei atrasti naują gyvenimo kryptį.

Galiausiai skyrybos dažnai tampa žmogaus gyvenimo „persikrovimu“, kuris leidžia iš naujo įvertinti gyvenimo prioritetus, užmegzti naujus santykius ir rasti naują prasmę. Jos nėra tik pabaiga – tai yra ir galimybė atrasti naują savęs suvokimą, kuriant tapatybę, kuri nebėra grįsta santuokos rėmais.

Skyrybos, nors ir susijusios su skausmu, gali tapti žmogaus augimo ir savęs pažinimo kelio dalimi. Filosofai ir mokslininkai pabrėžia, kad šis procesas, nors ir sudėtingas, dažnai atveria duris į autentiškesnį, sąmoningesnį ir pilnavertiškesnį gyvenimą.

Skyrybos ir socialinis aspektas: poveikis šeimai ir jos nariams

Skyrybos – tai sudėtingas socialinis ir emocinis procesas, kuris neapsiriboja vien tik dviejų žmonių santykių nutraukimu. Šis įvykis daro gilų poveikį ne tik sutuoktiniams, bet ir visai šeimai, keičia šeimos struktūrą, socialinius ryšius ir kiekvieno nario emocinę bei fizinę sveikatą. Skyrybų pasekmės gali būti ir neigiamos, ir teigiamos, priklausomai nuo to, kaip šeimos nariai geba susidoroti su naujais iššūkiais. Be to, visuomenės požiūris ir socialinių darbuotojų pagalba atlieka svarbų vaidmenį šeimos gebėjimui adaptuotis šiame pereinamajame laikotarpyje.

Skyrybos dažnai tampa dideliu išbandymu šeimos socialiniams ryšiams. Draugų ir giminaičių tarpe dažnai kyla dilema, kurią pusę palaikyti, ir dėl to nutrunka santykiai. Dažnai bendri draugai pasirenka palaikyti vieną iš partnerių, o giminaičiai taip pat susiskirsto į lojalumo grupes. Tai ne tik apsunkina buvusių partnerių gyvenimą, bet ir lemia bendros šeimos vienybės praradimą.

Vaikams šie socialiniai pokyčiai yra itin skausmingi. Skyrybos dažnai reiškia ne tik tėvų išsiskyrimą, tačiau atsiranda grėsmė prarasti ryšį su viena šeimos puse – dažnai su seneliais, dėdėmis ar tetomis. Vaikai taip pat gali prarasti dalį savo socialinio pasaulio, jei dėl skyrybų šeima persikelia į kitą gyvenamąją vietą arba keičiasi mokykla. Tai ne tik kelia papildomą stresą, bet ir silpnina vaikų socialinį stabilumą.

Nepageidaujami aspektai skyrybų metu

Skyrybos yra ne tik emocinis išbandymas, bet ir įvykis, kuris daro reikšmingą įtaką šeimos socialiniam gyvenimui, emocinei gerovei ir finansinei padėčiai. Šie aspektai dažnai sukelia neigiamas pasekmes, kurios gali tęstis ilgą laiką. Svarbu suvokti šių pasekmių mastą, kad šeimos nariai galėtų ieškoti tinkamos pagalbos ir palaikymo.

Izoliacija

Skyrybų metu šeimos nariai dažnai patiria izoliacijos jausmą. Tai gali atsitikti dėl kelių priežasčių:

Draugų praradimas. Skyrybos dažnai suardo bendrą draugų ratą. Daugelis bendrų pažįstamų pasirenka palaikyti vieną iš partnerių arba apskritai nutraukia bendravimą, siekdami išvengti konflikto ar nepatogumų.

Skyrybų metu sutuoktiniai gali jaustis gėdą ar nesuprasti savo aplinkos, todėl patys pasitraukia iš socialinio gyvenimo. Tai ypač aktualu tradicinėse bendruomenėse, kur skyrybos vis dar stigmatizuojamos.

Vaikai gali jaustis izoliuoti tarp bendraamžių, ypač jei jų šeimos situacija yra kitokia nei daugumos jų draugų. Jie taip pat gali patirti patyčias ar neigiamas pastabas, kurios gilina jų vienišumo jausmą.

Ši izoliacija gali sukelti ilgalaikes pasekmes. Sutuoktiniai ir vaikai dažnai jaučiasi ne tik vieniši, bet ir nesuprasti, o tai gali prisidėti prie depresijos, nerimo ir žemos savivertės. Ilgainiui izoliacija gali atitolinti nuo svarbių socialinių ryšių ir sumažinti galimybes gauti emocinę bei praktinę pagalbą.

Finansinės problemos

Skyrybos dažnai lemia reikšmingus finansinius sunkumus, kurie paveikia visą šeimą:

Padidėjusios išlaidos. 

Kai šeima suskyla, kiekvienas partneris turi padengti savo gyvenimo išlaidas, kurios dažnai dvigubėja. Tai apima naują būstą, komunalines paslaugas, transportą ir kasdienes reikmes.

Vaikų išlaikymas. 

Tėvas ar motina, kuri lieka su vaikais, dažniausiai tampa pagrindiniu finansiniu ramsčiu, prisiimančiu visas su vaikų auklėjimu susijusias išlaidas, įskaitant švietimą, sveikatos priežiūrą ir laisvalaikio veiklas.

Ekonominė priklausomybė. 

Jei vienas iš partnerių buvo ekonomiškai priklausomas nuo kito, skyrybos gali sukelti stiprų finansinį nesaugumą. Tai ypač aktualu moterims, kurios tradiciškai dažniau užimdavo namų šeimininkių vaidmenį ir turėjo mažesnes galimybes dirbti arba užsidirbti.

Šios finansinės problemos gali sukelti emocinį stresą ir paveikti visos šeimos gyvenimo kokybę. Vaikai gali patirti sunkumų dėl sumažėjusių galimybių dalyvauti papildomose veiklose ar turėti tas pačias materialines gėrybes, prie kurių buvo pripratę. Tai gali turėti neigiamą poveikį jų pasitikėjimui savimi ir socialiniam gyvenimui.

Socialinis stigmatizavimas

Kai kuriose visuomenėse skyrybos vis dar laikomos nesėkme, kurią lydi socialinis pasmerkimas. Šis požiūris gali paveikti tiek sutuoktinius, tiek vaikus:

Skyrybų procesas dažnai sulaukia neigiamo dėmesio, ypač tradicinėse bendruomenėse, kur santuokos stabilumas laikomas svarbia vertybe. Tai gali sukelti gėdos ir kaltės jausmus, ypač jei buvę sutuoktiniai jaučiasi atsakingi už šeimos iširimą.

Vaikai taip pat gali patirti neigiamą dėmesį mokykloje ar tarp draugų, jei jų tėvai išsiskyrė. Jie gali susidurti su patyčiomis ar užuojautos pertekliumi, kuris gali kelti diskomfortą.

Socialinis stigmatizavimas ne tik gilina emocinę įtampą, bet ir apriboja šeimos galimybes gauti tinkamą pagalbą. Šeimos nariai gali vengti kreiptis pagalbos, nes bijo būti teisiami ar nesuprasti.

Emocinė įtampa ir konfliktai

Skyrybos dažnai tampa stipriu emociniu stresu visiems šeimos nariams:

Skyrybos yra gilus asmeninis ir emocinis praradimas. Partneriai ne tik praranda santykius, bet ir turi susidoroti su nesėkmės jausmu, pykčiu ar apgaule, jei iširimo priežastis buvo neištikimybė.

Vaikai dažnai jaučiasi įtraukti į tėvų konfliktus. Jie gali jaustis spaudžiami rinktis vieną iš tėvų ar netgi būti lojalūs abiem pusėms, kas sukelia didelį emocinį stresą. Dažnu atveju konfliktai tęsiasi net po skyrybų praėjus keleriems metams. Tai apsunkina bendravimą ir sukuria ilgalaikę įtampą šeimoje.

Ilgalaikės pasekmės

Nepageidaujami aspektai skyrybų metu gali sukelti ilgalaikį poveikį, jei jų tinkamai nesprendžiama. Sutuoktiniai gali susidurti su sunkumais atkurti savo socialinį gyvenimą, užmegzti naujus santykius ar susigrąžinti pasitikėjimą savimi. Vaikų psichologinė sveikata taip pat gali nukentėti, jei jie nesulaukia tinkamos emocinės paramos.

Nepaisant šių sunkumų, svarbu ieškoti pagalbos ir paramos tinklų, kurie padėtų šeimai pereiti per šį laikotarpį. Socialiniai darbuotojai, psichologai ir šeimos terapijos specialistai gali būti esminė pagalba, padedanti mažinti izoliaciją, spręsti finansinius sunkumus ir mažinti socialinį stigmatizavimą. Tik tokiu būdu šeimos nariai gali atrasti naują stabilumą ir kurti pozityvią ateitį po skyrybų.

Skyrybų šeimose kylantys komunikacijos sunkumai ir jų poveikis vaikams

Įvykus skyryboms,  tėvų santykiai dažnai keičiasi iš partnerystės į konfliktų kupiną bendravimą, o tai gali turėti stiprų poveikį vaikams. Viena iš pagrindinių problemų skyrybas patiriančiose šeimose – netinkama komunikacija tarp tėvų. Ši komunikacija dažnai būna lydima konfliktų, kuriuose dalyvauja ir vaikai. Dėl šių konfliktų vaikai gali patirti emocinį stresą, prarasti ryšį su vienu iš tėvų ar netgi jaustis atsakingi už tėvų problemas. 

Skyrybų metu tėvų bendravimas dažnai tampa konfliktinis, o kartais ir destruktyvus. Mokslininkai pabrėžia, kad šis pokytis kyla iš kelių priežasčių:

1. Emocinė įtampa. Skyrybos dažnai būna lydimos stiprių emocijų, tokių kaip pyktis, apmaudas, išdavystės jausmas ar nusivylimas. Šios emocijos gali sutrukdyti tėvams bendrauti objektyviai ir konstruktyviai.
2. Neaiškūs vaidmenys. Skyrybos keičia šeimos struktūrą ir tėvų vaidmenis. Partneriai turi išmokti bendradarbiauti kaip tėvai, nors jų romantiniai santykiai jau pasibaigė. Tai gali sukelti nesutarimų dėl vaikų globos, auklėjimo metodų ar finansinių klausimų.
3. Trūksta bendravimo įgūdžių. Daugelis porų neturi įgūdžių spręsti konfliktus sveikai ir dažnai pasitelkia kaltinimus ar sarkazmą vietoje atviro dialogo.

Viena iš didžiausių problemų netinkamai bendraujančiose šeimose yra vaikų įtraukimas į konfliktus. Tai gali pasireikšti įvairiais būdais:

• Vaikų naudojimas kaip „tarpininku arba žinutės nešėju“. Tėvai kartais perduoda vienas kitam žinutes per vaikus, užuot bendravę tiesiogiai. Tai gali priversti vaikus jaustis spaudžiamiems ir įtrauktiems į tėvų problemas.
• Lojalumo konfliktai. Vaikai gali jaustis priversti rinktis vieną iš tėvų, ypač jei vienas tėvas kritikuoja kitą. Tai sukelia emocinį stresą ir pažeidžia vaikų ryšį su abiem tėvais.
• Kaltinimai vaikų akivaizdoje. Jei tėvai ginčijasi ar kaltina vienas kitą vaikų akivaizdoje, tai sukelia vaikams nesaugumo jausmą ir gali lemti neigiamą požiūrį į vieną iš tėvų.

Tyrimai rodo, kad vaikai, įtraukti į tėvų konfliktus, dažniau patiria emocinių problemų, tokių kaip nerimas, depresija ar elgesio sutrikimai. Jie taip pat gali prarasti pasitikėjimą savimi, jaustis atsakingi už tėvų problemas ar netgi bandyti „išspręsti“ konfliktus, prisiimdami neproporcingą atsakomybę.

Kaip netinkama komunikacija paveikia vaikų santykius su tėvais

Netinkama tėvų komunikacija skyrybų metu dažnai pažeidžia vaikų ryšį su vienu iš tėvų. Šie pokyčiai gali būti subtilūs, tačiau ilgainiui turėti reikšmingą poveikį:

1. Emocinis atitolimas. Jei vienas tėvas kritikuoja kitą arba bando sukelti vaikui neigiamą nuomonę apie buvusį partnerį, tai gali pakenkti vaikų santykiui su vienu iš tėvų. Šis reiškinys, vadinamas tėvų atstūmimu (angl. parental alienation), gali lemti visišką ryšio praradimą.
2. Pasitikėjimo stoka. Jei vaikai tampa „tarpininkais“ ar liudininkais nuolatinių konfliktų, jie gali prarasti pasitikėjimą tiek savimi, tiek savo tėvais. Tai gali sukelti emocinį atsiribojimą nuo abiejų tėvų.
3. Santykių iškraipymas. Vaikai, kurie mato konfliktinį tėvų bendravimą, gali perimti netinkamus komunikacijos modelius, kurie gali daryti įtaką jų pačių santykiams ateityje.

Mokslinės įžvalgos apie vaikų reakciją į tėvų konfliktus

Psichologiniai tyrimai rodo, kad tėvų konfliktai daro didelį poveikį vaikų emocinei gerovei. Pasak Emery (2011), vaikai, kurie nuolat susiduria su tėvų konfliktu, dažniau patiria:

• Elgesio problemų. Vaikai gali tapti agresyvūs, konfliktiški arba atsiriboti nuo socialinių santykių.
• Mokymosi sunkumų. Dėl streso ir nerimo vaikai dažnai susiduria su sunkumais mokykloje – jų pažangumas krenta, jie praranda susidomėjimą mokslu.
• Sveikatos problemų. Nuolatinis emocinis stresas gali sukelti fizinius simptomus, tokius kaip galvos skausmai, skrandžio negalavimai ar miego sutrikimai.

Garsūs psichologai, tokie kaip Kelly ir Emery (2003), pabrėžia, kad tėvų konfliktų poveikis vaikams priklauso ne tik nuo konflikto intensyvumo, bet ir nuo to, ar vaikai jaučiasi įtraukti į tėvų problemas. Sveikesni tėvų santykiai, net jei jie išsiskyrę, gali padėti sumažinti šias neigiamas pasekmes.

Kaip išvengti netinkamos komunikacijos ir apsaugoti vaikus?

Tėvai, patiriantys skyrybas, gali imtis priemonių, kad išvengtų neigiamų netinkamos komunikacijos pasekmių vaikams:

1. Išlaikyti neutralų bendravimą. Tėvai turėtų stengtis kalbėtis tarpusavyje pagarbiai ir vengti kaltinimų ar neigiamų pastabų. Neutralus bendravimas padeda sumažinti konfliktus ir apsaugo vaikus nuo jų pasekmių.
2. Vaikų neįtraukimas į konfliktus. Svarbu užtikrinti, kad vaikai netaptų „tarpininkais“ ar psichologiniais sąjungininkais vieno iš tėvų. Tėvai turėtų tiesiogiai spręsti savo nesutarimus be vaikų įtraukimo.
3. Bendro auklėjimo modeliai. Kai įmanoma, tėvai turėtų susitarti dėl bendro vaikų auklėjimo. Tai apima susitarimus dėl globos, finansų ir auklėjimo principų.
4. Kreiptis pagalbos. Tėvai, kurie sunkiai bendrauja, gali kreiptis į šeimos konsultantus ar mediatorių, kad būtų lengviau spręsti nesutarimus.

Socialinių darbuotojų ir specialistų vaidmuo

Socialiniai darbuotojai ir psichologai atlieka esminį vaidmenį padedant šeimoms susitvarkyti su skyrybų metu kilusiais iššūkiais:

• Mediacija. Mediatoriai padeda tėvams pasiekti susitarimus dėl globos ir bendravimo, mažinant konfliktų tikimybę.
• Vaiko apsaugojimas nuo įsitraukimo. Socialiniai darbuotojai stebi, ar vaikų interesai yra tinkamai atstovaujami, ir padeda spręsti situacijas, kai vaikai yra įtraukiami į tėvų konfliktus.
• Terapija. Psichologai teikia individualią arba grupinę terapiją vaikams ir tėvams, padėdami atkurti emocinę gerovę ir stiprinti tarpusavio santykius.

Ko nepasako vaikai tėvams skyrybų metu: ką jie išdrįsta pasakyti socialiniams darbuotojams.

Tėvų skyrybos vaikams yra vienas sudėtingiausių gyvenimo įvykių, kuriuos jie gali patirti. Ši patirtis dažnai palieka juos emociškai pasimetusius, vaikai nesupranta, kaip išreikšti savo jausmus. Daugelis vaikų jaučiasi priversti slėpti savo tikrąsias emocijas nuo tėvų, norėdami juos apsaugoti ar bijodami pabloginti jau ir taip sudėtingą situaciją. Tačiau bendraudami su socialiniais darbuotojais ar kitais specialistais, vaikai dažnai atskleidžia savo giliausias baimes, nerimą ir liūdesį, kurių nedrįsta išsakyti artimiausiems žmonėms – savo tėvams. Kodėl taip yra, ir kokie yra pagrindiniai vaikų neišsakyti jausmai?

Kaltės jausmas: „Galbūt tai mano kaltė“

Daugelis vaikų tėvų skyrybas suvokia kaip savo kaltę. Jie gali manyti, kad jų elgesys, pavyzdžiui, nesutarimai su tėvais, prasti mokymosi rezultatai, ar net paprasti konfliktai, prisidėjo prie šeimos iširimo. Nors šis jausmas dažnai yra nepagrįstas, jis vaikams atrodo labai tikras.

Vaikai retai drįsta apie tai kalbėti su tėvais, nes bijo sukelti dar daugiau skausmo ar susidurti su pykčiu. Tačiau bendraudami su socialiniais darbuotojais, jie dažnai atskleidžia savo nerimą ir tarsi prašo paaiškinimo, ar tikrai jų elgesys buvo skyrybų priežastis. Socialiniai darbuotojai, kaip neutralūs pašnekovai, padeda vaikams suprasti, kad jų baimės yra nepagrįstos, ir stiprina jų savivertę.

Baimė dėl ateities: „Kas dabar bus?“

Skyrybos vaikams sukuria netikrumą ir nežinomybę. Jie nerimauja dėl daugybės dalykų: su kuo jie gyvens, ar galės matytis su abiem tėvais, kaip keisis jų kasdienis gyvenimas. Ši nežinomybė gali būti labai gąsdinanti, ypač jei tėvai patys nesugeba aiškiai atsakyti į vaikų klausimus.

Tėvams, kurie patys išgyvena emocinį chaosą, ne visada pavyksta suteikti vaikams aiškumo ir užtikrintumo. Vaikai, nesulaukę atsakymų, pradeda ieškoti kitų, su kuo galėtų pasikalbėti. Socialiniai darbuotojai, psichologai ar mokyklų specialistai tampa tais žmonėmis, su kuriais vaikai jaučiasi galintys atvirai išsakyti savo nerimą dėl ateities ir sulaukti paguodos ar aiškių atsakymų.

Lojalumo konfliktai: „Ar turiu pasirinkti?“

Kai tėvai konfliktuoja, vaikai dažnai jaučiasi įtraukti į tėvų nesutarimus. Jie gali būti spaudžiami rinktis vieną iš tėvų pusę arba nuolat girdėti vieno tėvo kritiką apie kitą. Šis lojalumo konfliktas sukelia stiprų emocinį stresą, nes vaikai nenori „išduoti“ nė vieno iš tėvų.

Dažnai vaikai šių jausmų neatskleidžia tėvams, nes bijo, kad jų atvirumas tik dar labiau paaštrins situaciją. Tačiau bendraudami su specialistais, jie gali laisvai kalbėti apie tai, kaip jaučiasi ir kaip jų meilė abiem tėvams tampa našta. Socialiniai darbuotojai padeda vaikams suprasti, kad jų meilė abiem tėvams yra normali,  kad jie nėra atsakingi už tėvų tarpusavio santykius.

Liūdesys ir praradimo jausmas: „Šeima nebėra tokia, kokia buvo“

Skyrybos vaikams dažnai reiškia šeimos, kaip jie ją pažinojo, praradimą. Jie liūdi dėl prarastų tradicijų, bendro laiko su abiem tėvais ar net paprastų dalykų, tokių kaip šeimos vakarienės. Vaikai gali jaustis taip, tarsi jų pasaulis sugriuvo.

Tėvai, susidūrę su savo emociniais iššūkiais, ne visada pastebi, kaip stipriai skyrybos paveikė jų vaikus. Dėl to vaikai dažnai nesijaučia galintys išsakyti savo liūdesį tėvams. Socialiniai darbuotojai ar psichologai šiuo atveju tampa tais, su kuriais vaikai gali atvirai kalbėti apie savo praradimo jausmą ir sulaukti patikinimo, kad jų jausmai yra natūralūs.

Kodėl vaikai nesikalba su tėvais skyrybų metu?

Tėvų skyrybų laikotarpiu vaikai išgyvena daug emocinių sunkumų – baimę, nerimą, kaltę, liūdesį. Tačiau nepaisant šių stiprių jausmų, daugelis vaikų neskuba jais pasidalinti su tėvais. Jie užsidaro savyje, o jų emociniai išgyvenimai lieka neišsakyti. Kodėl taip nutinka? Yra kelios pagrindinės priežastys, kodėl vaikai nesikalba su tėvais apie tai, kas juos slegia.

Baimė apsunkinti tėvus

Vaikai dažnai jaučia, kad jų tėvai patys išgyvena sunkią emocinę būklę skyrybų metu. Matydami tėvų liūdesį, stresą ar net konfliktus, vaikai gali nuspręsti, kad savo jausmais tik dar labiau apsunkins situaciją. Jie nenori būti papildoma našta tėvams.

Ši baimė ypač aktuali, jei vaikai pastebi, kad tėvai dažnai verkia, atrodo įsitempę ar pyksta vienas ant kito. Vaikui atrodo, kad tėvams jau ir taip sunku, todėl geriau tylėti ir nieko nesakyti, nei pridėti dar vieną rūpestį. Tačiau toks elgesys gali sukelti ilgalaikę emocinę įtampą, nes vaikas lieka vienas su savo jausmais.

Noras apsaugoti tėvus

Vaikai turi stiprų norą apsaugoti savo tėvus, net jei patys yra mažamečiai. Šis instinktas dažnai skatina juos slėpti savo jausmus. Pavyzdžiui, jei vaikas jaučiasi liūdnas ar bijo dėl ateities, jis gali nerimauti, kad jo jausmų išsakymas sukels tėvui ar mamai papildomą skausmą.

Dar didesnė dilema kyla tada, kai vaikai pastebi, kad jų jausmai gali būti konflikto tarp tėvų priežastis. Pavyzdžiui, jei vaikas nori daugiau laiko praleisti su vienu iš tėvų, jis gali bijoti, kad toks noras sukels ginčą ar pykčius. Todėl jie linkę nutylėti savo poreikius, net jei tai jiems sukelia emocinį diskomfortą.

Pasitikėjimo stoka

Ne visi vaikai jaučiasi galintys pasitikėti tėvais, kai kalba eina apie sudėtingus jausmus. Ypač jei šeimoje iki skyrybų trūko atviro bendravimo arba jei tėvai buvo linkę ignoruoti vaikų emocinius poreikius, vaikai gali manyti, kad jų jausmai nesulauks reikiamo dėmesio.

Be to, vaikai gali bijoti, kad jų išsakytos emocijos bus nesuprastos arba neteisingai interpretuotos. Pavyzdžiui, vaikas, kuris išreiškia liūdesį, gali bijoti, kad tėvai priims tokį jausmą  kaip kritiką. Jei vaikas kada nors buvo atstumtas ar nesuprastas, kai bandė išreikšti savo jausmus, jis gali nustoti bandyti ir toliau užsidaryti savyje.

Emocinio intelekto trūkumas

Mažesni vaikai dažnai neturi pakankamai išsivysčiusio emocinio intelekto, kad galėtų tinkamai suprasti ar išreikšti savo jausmus. Jie gali nesuprasti, kodėl jaučiasi liūdni, pikti ar susirūpinę, todėl jiems sunku šiuos jausmus įvardyti. Net jei vaikai jaučia poreikį pasikalbėti, jie gali nežinoti, nuo ko pradėti.

Net ir vyresni vaikai ar paaugliai kartais kovoja su savo emocijomis, nes nesupranta, kaip apie jas kalbėti. Emocinio intelekto stoka gali lemti, kad jie pasirinks tylą kaip lengviausią būdą spręsti savo problemas.

Ką tėvai gali padaryti, kad vaikai pradėtų kalbėti?

Skyrybų metu vaikų emocinė būklė dažnai lieka šešėlyje, nes jie bijo, nedrįsta ar nesugeba išreikšti savo jausmų. Tačiau atviras dialogas su vaikais yra esminis dalykas, padedantis jiems išgyventi šį sudėtingą laikotarpį. Tėvai gali imtis veiksmų, kurie skatintų vaikus atsiverti ir dalintis savo mintimis bei emocijomis. Štai keletas būdų, kaip tėvai gali sukurti saugią ir palaikančią aplinką, kuri padėtų vaikams išdrįsti kalbėti.

1. Sukurkite saugią aplinką

Pirmas ir svarbiausias žingsnis – sukurti aplinką, kurioje vaikai jaustųsi emociškai saugūs. Vaikai dažniau kalba, kai jaučiasi užtikrinti, kad nebus teisiami, kritikuojami ar nesuprasti. Saugi aplinka apima ne tik fizinę erdvę, bet ir tėvų elgesį.

• Klausykitės be pertraukų. Kai vaikas nori kalbėti, svarbu leisti jam išsakyti savo mintis iki galo. Tėvai turėtų vengti pertraukti ar siūlyti savo sprendimus dar neįsiklausę į visą istoriją. Klausymas parodo, kad vaiko nuomonė yra svarbi ir gerbiama.
• Nevertinkite jausmų. Vaiko emocijos, net jei atrodo neracionalios, yra tikros ir svarbios. Pavyzdžiui, jei vaikas sako, kad bijo prarasti vieną iš tėvų, reikėtų parodyti supratimą vietoj raminimo žodžių, pavyzdžiui, „Nesijaudink, viskas bus gerai.“ Užuot tai sakę, geriau pasakyti: „Suprantu, kad tau gali būti labai baisu. Noriu apie tai pasikalbėti.“
• Kurti pasitikėjimą. Vaikas turi žinoti, kad jo pasidalintos mintys nebus naudojamos prieš jį ar kitus šeimos narius. Ypač svarbu užtikrinti, kad jokie vaiko išsakyti jausmai nebūtų aptarinėjami tėvų konflikte.

2. Palaikykite atvirą dialogą

Atviras dialogas reiškia nuolatinį domėjimąsi vaiko emocijomis ir nuomone, net kai jis nenori kalbėti. Tėvai turi parodyti, kad jie visada pasiruošę išklausyti.

• Užduokite paprastus ir atvirus klausimus. Vietoj klausimų, į kuriuos galima atsakyti „taip“ arba „ne“, užduokite tokius, kurie skatina kalbėti: „Kaip tu jautiesi šiandien?“ arba „Ką manai apie tai, kad dabar turi dviejus namus?“
• Nenaudokite spaudimo. Jei vaikas nesijaučia pasiruošęs kalbėti, priverstinis bandymas išgauti atsakymus gali tik dar labiau jį uždaryti. Svarbu parodyti, kad dialogas yra kvietimas, o ne prievarta.
• Dalinkitės kasdieniais pastebėjimais. Jei vaikas nenori kalbėti apie savo jausmus, galite pradėti nuo kasdienių temų, kurios padės sukurti artimesnį ryšį. Pavyzdžiui: „Pastebėjau, kad šiandien atrodei šiek tiek liūdnas. Ar norėtum pasikalbėti?“
• Parodykite kantrybę. Kartais vaikai gali ilgą laiką tylėti, kol pasijunta pasiruošę dalintis. Tėvai turi parodyti, kad jie visada pasiruošę išklausyti, kad ir kada vaikas nuspręstų atsiverti.

3. Būkite pavyzdžiu

Vaikai mokosi stebėdami, kaip jų tėvai elgiasi su savo emocijomis. Jei tėvai atvirai ir sveikai kalba apie savo jausmus, vaikai matys, kad toks bendravimas yra normalus ir priimtinas.

• Dalinkitės savo emocijomis. Pavyzdžiui, tėvas ar mama gali pasakyti: „Aš šiandien jaučiuosi šiek tiek liūdnas, nes daug galvoju apie pokyčius mūsų šeimoje.“ Tai parodo vaikui, kad jausmų išsakymas nėra silpnybė.
• Parodykite, kaip spręsti problemas. Jei tėvai demonstruoja sveikus konfliktų sprendimo būdus ar atvirai kalba apie savo sprendimus, vaikai mokosi, kaip jie patys gali spręsti emocines problemas.
• Rodykite empatiją. Pavyzdžiui, jei vaikas sako, kad yra piktas, tėvai gali pasidalinti savo panašia patirtimi: „Kartais ir aš jaučiu pyktį. Tai natūralu, kai situacijos keičiasi.“

4. Ieškokite pagalbos, kai reikia

Kai kurie vaikai gali būti ypač uždari arba patirti stiprių emocinių sunkumų, kuriems reikalinga profesionalų pagalba. Socialiniai darbuotojai, psichologai ar šeimos terapeutai gali būti labai naudingi, padėdami vaikams išreikšti savo jausmus ir atkurti ryšį su tėvais.

• Socialiniai darbuotojai. Jie gali padėti vaikams suprasti savo emocijas ir suteikti tėvams rekomendacijas, kaip geriau palaikyti vaikų emocinę gerovę.
• Psichologai. Jei vaikas patiria nerimą, depresiją ar elgesio sunkumų, psichologai gali pasiūlyti terapiją, kuri padėtų jam jaustis geriau.
• Šeimos terapeutai. Šeimos terapija gali padėti visai šeimai pagerinti bendravimą ir sukurti sveikesnius santykius.

Kreipimasis į specialistus nėra silpnumo ženklas, o rūpesčio savo vaiku išraiška. Tai parodo, kad tėvai yra pasirengę ieškoti geriausių būdų, kaip padėti vaikui.

5. Sukurkite naujas šeimos tradicijas

Skyrybų metu vaikai dažnai praranda dalį ankstesnės rutinos ir tradicijų, kurios suteikdavo jiems saugumo jausmą. Sukūrus naujas tradicijas, galima padėti vaikams jaustis labiau susietiems su tėvais ir nauja šeimos struktūra.

• Kurkite reguliarias veiklas. Pavyzdžiui, vieną dieną per savaitę skirkite bendriems žaidimams ar išvykoms. Tai ne tik stiprina ryšį, bet ir suteikia vaikui galimybę jaustis svarbia šeimos dalimi.
• Švęskite vaikų pasiekimus. Net mažos pergalės, pavyzdžiui, gerai atlikta užduotis mokykloje, turėtų būti pastebėtos ir švenčiamos. Tai padeda vaikams jaustis mylimiems ir vertinamiems.

Ką daro Vaikų gerovės centro „Pastogė“ specialistai dirbdami su vaikais, kurių tėvai yra skyrybų procese? 

Skyrybos yra vienas sudėtingiausių įvykių, kuriuos šeimai gali tekti patirti, ypač vaikams. Tėvų konfliktai, pasikeitusi šeimos struktūra ir nežinomybė dėl ateities gali sukelti vaikams emocinį stresą, nerimą ir net ilgalaikius psichologinius sunkumus. Socialiniai darbuotojai atlieka esminį vaidmenį padedant vaikams susidoroti su šiais iššūkiais, suteikiant jiems emocinę paramą, padedant normalizuoti jausmus ir tarpininkaujant tarp vaikų bei tėvų. Šis vaidmuo tampa ypač svarbus, kai vaikai jaučiasi nesuprasti arba negali atvirai kalbėti su savo tėvais.

Saugumo jausmo suteikimas

Viena iš pagrindinių socialinių darbuotojų užduočių – sukurti saugią erdvę, kurioje vaikai galėtų kalbėti be baimės būti teisiami ar nesuprasti. Dauguma vaikų, išgyvenančių tėvų skyrybas, susiduria su įvairiais jausmais, kuriuos sunku apibūdinti ar išreikšti. Jie gali bijoti būti atstumti ar sukelti papildomą skausmą tėvams, todėl užsisklendžia savyje.

Socialiniai darbuotojai padeda vaikams jaustis saugiai kalbant apie savo baimes ir nerimą. Jie dažnai naudoja žaidimus, piešimą ar kitus kūrybinius metodus, kad padėtų vaikams išreikšti tai, ko jie negali pasakyti žodžiais. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad žaidimų terapija yra viena efektyviausių priemonių, padedančių vaikams atskleisti savo emocijas ir jaustis suprastiems (Landreth, 2012). Saugumo jausmas leidžia vaikams atviriau kalbėti apie tai, ką jie išgyvena, ir padeda pradėti gydymo procesą.

Vaikų jausmų normalizavimas

Vaikai dažnai jaučiasi vieniši ir nesuprasti, manydami, kad jų jausmai yra netinkami arba nenormalūs. Socialiniai darbuotojai padeda vaikams suprasti, kad jų emocijos yra natūralios ir visiškai normalios tokioje situacijoje. Jie paaiškina, kad liūdesys, pyktis, baimė ar net kaltės jausmas yra įprastos reakcijos į didelius pokyčius. Normalizuodami jausmus, socialiniai darbuotojai sumažina vaikų emocinę įtampą ir nerimą.  Specialistai taip pat moko vaikus įvardyti ir atpažinti savo jausmus, o tai padeda jiems geriau suprasti save ir savo poreikius.

Tarpininkavimas tarp vaikų ir tėvų

Vaikams dažnai būna sunku išreikšti savo jausmus tėvams, ypač jei jie bijo sukelti konfliktą arba mano, kad jų nuomonė nebus išgirsta. Socialiniai darbuotojai dažnai tampa tarpininkais tarp vaikų ir tėvų, padėdami perduoti vaikų jausmus ir poreikius taip, kad jie būtų geriau suprasti.

Tarpininkavimas ne tik padeda vaikams jaustis išklausytiems, bet ir gerina tėvų supratimą apie  vaikų emocinius poreikius. Pavyzdžiui, socialinis darbuotojas gali paaiškinti tėvams, kad vaikas jaučiasi apleistas dėl sumažėjusio bendravimo su vienu iš tėvų, ir pasiūlyti būdus, kaip atkurti ryšį. Šis vaidmuo ypač svarbus šeimose, kuriose tėvų santykiai yra konfliktiški ir vaikų poreikiai gali būti nepastebėti.

Vaikų įgalinimas ir savarankiškumo stiprinimas

Socialiniai darbuotojai ne tik padeda vaikams išgyventi sunkų laikotarpį, bet ir skatina juos tapti savarankiškesniais ir labiau pasitikinčiais savimi. Jie moko vaikus problemų sprendimo įgūdžių, pavyzdžiui, kaip tinkamai išsakyti savo poreikius ir jausmus, kaip ieškoti pagalbos, kai jos reikia, ir kaip efektyviai spręsti konfliktus.

Šie įgūdžiai ne tik padeda vaikams geriau susidoroti su tėvų skyrybomis, bet ir tampa vertingais įrankiais jų gyvenime. Vaikų įgalinimas stiprina emocinį atsparumą ir padeda išvengti ilgalaikių psichologinių pasekmių, kurios gali kilti dėl nepakankamos emocinės paramos skyrybų metu.

Šeimos terapija ir holistinis požiūris

Socialiniai darbuotojai dažnai bendradarbiauja su šeimos psichologais, pedagogais ir kitais specialistais, siekdami užtikrinti visapusišką pagalbą vaikams. Šeimos terapija yra viena iš veiksmingiausių priemonių, padedančių gerinti tėvų ir vaikų santykius po skyrybų. Jos metu ne tik sprendžiami esami konfliktai, bet ir mokomasi kurti pozityvesnę bendravimo kultūrą.

Holistinis požiūris taip pat apima pagalbą tėvams, nes jų emocinė būklė tiesiogiai veikia vaikų gerovę. Socialiniai darbuotojai padeda tėvams suprasti savo atsakomybę vaikų emocinės gerovės užtikrinime ir moko juos geresnių bendravimo įgūdžių.

Pagalba vaikams ilgalaikėje perspektyvoje

Socialinių darbuotojų darbas su vaikais nesibaigia ties tiesiogine pagalba skyrybų metu. Jie taip pat rūpinasi ilgalaikiais vaikų poreikiais, pavyzdžiui:

• Padeda vaikams prisitaikyti prie naujų šeimos struktūrų, tokių kaip mišrios šeimos ar bendro tėvų globos modeliai.
• Teikia paramą vaikams, kurie jaučia emocinius padarinius net praėjus metams ar ilgesnį laiką po skyrybų.
• Skatina vaikus užmegzti pozityvius santykius su abiem tėvais ir spręsti emocinius konfliktus.

Vaikų gerovės centro "Pastogė" specialistai, dirbdami su tėvais, organizuoja mokymus, kurių metu aptariami vaikų poreikiai poskyrybiniame laikotarpyje ir pabrėžiama, į ką svarbu atkreipti dėmesį kiekvienam tėvui. Mokymuose akcentuojamas vaikų saugumo, stabilumo ir meilės poreikis, būtinybė palaikyti nuoseklius santykius su abiem tėvais bei sudaryti sąlygas vaikams išreikšti emocijas. Taip pat diskutuojama apie tinkamą informacijos pateikimą vaikams, jų atsakomybės ribas ir socialinio gyvenimo palaikymą. Specialistai padeda tėvams suprasti, kaip svarbu išlaikyti vaikų tapatumą bei suteikti jiems emocinę pagalbą, kuri padėtų lengviau prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos.

Literatūros sąrašas: 

• Amato, P. R. (2000). The Consequences of Divorce for Adults and Children. Journal of Marriage and Family.
• Ahrons, C. R. (1994). The Good Divorce: Keeping Your Family Together When Your Marriage Comes Apart. Harper Perennial.
• Wallerstein, J. S., & Blakeslee, S. (1989). Second Chances: Men, Women, and Children a Decade After Divorce. Ticknor & Fields.
• Hetherington, E. M., & Kelly, J. (2002). For Better or for Worse: Divorce Reconsidered. W.W. Norton & Company.
• Furstenberg, F. F., & Cherlin, A. J. (1991). Divided Families: What Happens to Children When Parents Part. Harvard University Press.
• Kelly, J. B., & Emery, R. E. (2003). Children's Adjustment Following Divorce: Risk and Resilience Perspectives. Family Relations.
• Parke, M. (2003). Are Married Parents Really Better for Children? Center for Law and Social Policy.
• Jankauskaitė, I. (2013). Vaikų, išgyvenusių tėvų skyrybas, socioedukaciniai poreikiai. Vilniaus universiteto leidykla.
• Belanoškienė, E. (2018). Skyrybų poveikis vaikų psichologinei gerovei. Psichologijos apžvalga.
• Lamb, M. E. (Ed.). (2010). The Role of the Father in Child Development. Wiley.
• Slotter, E. B., & Markey, P. M. (2020). Velniop skyrybas. Kaip atsigauti po subyrėjusios santuokos. 
• Sondaitė, J. (2019). Myliu ir mamą, ir tėtį. Alma littera.